Vieną kartą viešėjau kaime pas savo mamą. Tas buvo jau senokai, dar neturėjau sūnaus (jam dabar šešeri). Kartu su mumis buvo ir mano pusseserė su savo mama. Visos vakare žiūrėjome kažkokią pokalbių laidą. Tema buvo apie skyrybas ir antras ar trečias santuokas.
Nuomonių, aišku, buvo visokių. Prisimenu, kalbėjo pagyvenusi moteris. Ją kažkada su vaikais paliko (girtaujantis?) vyras ir ji tuos vaikus užaugino viena. Dabar jie jau suaugę, patys kažkiek padeda mamai. Maža to, ji per kažkokią internetinę pažinčių svetainę susipažino su užsieniečiu (tiksliai nepamenu, kokios tautybės, bet europietis). Tas jos užsienietis ją labai pamilo, atvažiavo į Lietuvą, jie susituokė ir jau kuris laikas abu gražiai čia gyvena. Šitas jos sutuoktinis dalyvavo ir laidoje, švepluodamas kalbėjo lietuviškai, gyrė mūsų kraštą, mūsų moteris ir skelbė visiems, kaip stipriai jis myli savo žmoną.Viskas ten atrodė tikrai normaliai ir net puikiai. Na, moteris pavargo, pati savo jėgomis vaikus išaugino, į mokslus išleido, bet paskui gyvenimas jai atlygino – atsiuntė ją mylintį ir branginantį vyrą. Na ir kas, kad užsienietis – gi jis ne tik jos niekur neišvežė, bet dar ir pats kartu apsigyveno, vedė, lietuviškai kalbėti išmoko… Juk puiku, kai žmonėms gyvenime pasiseka, viskas susitvarko ir pan?Tiesa, mano mamai ir tetai šitai pasirodė visai kitaip. Baisu joms buvo ne tai, kad tas vyras užsienietis ar kad jie jau vyresnio amžiaus susituokė. Baisiausia buvo tai, kad jie išdrįso viešai tą išsakyti. Prisimenu, kaip jos piktinosi dėl šito: “Numirčiau iš gėdos, jei kažkas visiems apskelbtų, kad mane myli. O jei jos vaikai tą išgirs? Kur jiems akis tada dėt?”Mano pusseserė, tą išgirdusi, nuoširdžiai pyktelėjo: “Tai o kas čia blogo, jei kažkas tave myli ir to neslepia? Ir kas čia blogo, jei vaikai išgirs, kad jų mama yra nuostabi moteris ir jos vyras ją dievina?”Ir dabar kartais prisimenu tą vakarą – vienu metu ir juokinga ir graudu. Ta pagyvenusi pora eteryje atrodė tvarkingai, gražiai. Jokios perdėtos pompastikos ar kažko tokio. Nesakau, kad kiekvieną tokią istoriją reikia būtinai skelbti per TV, bet tai juk neabejotinai žymiai geriau, nei žiūrėti kriminalines žinias. Geros istorijos su laimingomis pabaigomis yra reikalingos. O šita miela istorija ėmė ir iškėlė vieną mano tėvų (ir gal net ne vien jų) kartos moterų “sopulį” – joms gėda būti mylimoms… Gyventi su girtaujančiais vyrais normalu, vienoms gyventi ar jausti nepriteklių normalu, dejuoti normalu – o jei tave kažkas myli ir rūpinasi, tai jau gėda… O jei dar tavo vaikai tą sužinos, iš tos gėdos net ir numirt gali…Aišku, ne visas šitas moteris galima priskirti prie tų besigėdijančių būti mylimomis ir gražiai gyventi, kas yra labai smagu. Viena mano “tetutė” kaip tik tokia ir yra. Kiek prisimenu, jos vyras (dabar jau iškeliavęs) visada apie ją tupinėdavo, abu vienas su kitu vis kokiaIs švelniais žodžiais apsikeisdavo – kompanijoje niekas nieko jiems dėl to nesakydavo, bet “už akių” būdavo ir pašaipos ir nusistebėjimo, kad “na, kaip čia taip?”. Šiuo metu ji našlė, tačiau turi gyvenimo draugą (taip pat našlį), vėl jis aplink ją tupinėja, kavą į lovą neša rytais, abu vienas su kitu “burkuoja”. Tokių ryškių pašaipų ir aplinkos nebematau, jau susitaikė visi, bet, tarkim, mano mamai vis dar keista. “Nieko nesuprantu, kam šito reikia. Ir iš kur ji tokius gauna?” – stebisi ji. O ji tiesiog leidžiasi būti ta mylima ir branginama moterimi, todėl ir “gauna tokius” (juk vyrams smagu pasijusti kažkieno herojais). Ir kodėl nesileist? Kodėl nepasidžiaugt tuo, ką duoda gyvenimas? Nežinau, iš kur ir kada atsirado ta nuostata, jog būti kankine yra gerai, o būti mylima yra gėdinga, bet tikiuosi, kad šita nesąmonė vieną dieną išnyks iš moterų gyvenimų ir mąstysenos.
Kasdienybės Kodas 