Savaitgalis praėjo NUOSTABIAI. Vasara taip pat buvo NUOSTABI (nepaisant to, kad kažkam ji atrodė per daug šalta, ar per daug lietinga). Jau ne vieną kartą pastebėjome, kad, matyt, kažkam ten, danguje, mes labai patinkame ir mums vis yra siunčiamos pačios geriausios sąlygos sumanymams įvykdyti. Taigi, per atostogas mes gavome patį puikiausią orą, mėlyną dangų ir baltus debesis, o šio savaitgalio orai taip pat buvo “kaip užsakyti”.
Šeštadienio rytas atrodė apniukęs, bet su pačia geriausia nuotaika keliavome Kauno Rotušės link. Apie savo planus nepasakojome beveik niekam – kad ruošiamės susituokti žinojo tik liudininkai, mano mama ir mano bendradarbės, kurios penktadienį per pietus man dar ir “mergvakarį” suorganizavo. Na, aš turiu pačias šauniausias bendradarbes, todėl nėra ko stebėtis.
Labai džiugu, kad pavyko gauti ceremonijos laiką anksti ryte, todėl po to turėjome dar visą dieną. Iškart po Rotušės keliavome į Santakos parką, kur jau laukė fotografė iš JuJu Photograpfy. Nežinau, ar visi pradedantys fotografai tokie šilti ir šaunūs, bet Judita yra tikrai labai NOUSTABUS žmogus, o ir jos darytos nuotraukos PUIKIOS (tik ji šiek tiek save nupigina).
Nesiruošėme daryti jokios šventės, jokio stalo, bet po fotosesijos mūsų liudininkai (mano pusseserė su vyru) pasiūlė užeiti pas juos į svečius ir visiems išgerti kavos – juk jie visai čia pat gyvena. Sutikome. Paaiškėjo, kad jie ten mums jau paruošę stalą, užkandžius, tortą… Ech, juk aš turiu ne tik pačias geriausias bendradarbes, bet dar ir pačią geriausią pusseserę!
Smagiai pabendravę savo mažoje šaunioje kompanijoje, grįžome namo. Pirmoji dienos dalis baigta. Po pietų ėmėmės antrosios vestuvių plano dalies: persirengėme, susikrovėme kuprines, pasiėmėme palapinę, maisto, palikome mano sūnų su mano mama ir iškeliavome Kadagių slėnio link. Iki tenai važiavome autobusu, o pasivaikščioję po slėnį ir pasigrožėję jo gamta, pėsčiomis leidomės iki Duobakalnio stovyklavietės, kur praleidome naktį prie laužo dviese. Lyti pradėjo tik tada, kai sekmadienį grįžome namo (juk jau sakiau, kad kažkas mumis rūpinasi).
Tai štai – galiu pasakyti, kad geresnės šventės nė įsivaizduoti negalėčiau. Dar stebėdama laužo liepsną, klausydamasi tęmstančio miško garsų ir malkų spragsėjimo džiaugiausi, kad esu čia, o ne kažkur prie stalo linguoju “pirmyn-atgal-kairėn-dešinėn”. Šitos vestuvės mums, tikriausiai, nė šimto eurų nekainavo (atmetus žiedų kainą), mums nereikėjo nieko organizuoti, lakstyti, ieškoti, jaudintis. Viskas gavosi savaime ir nepriekaištingai. O kas svarbiausia, šita šventė buvo tik mūsų ir mums – ne draugų, ne giminių, ne kunigų, ne fotografų ar kokių nors organizatorių… Na, gavome keletą pastabų, kad “taip negalima”, “kaip galėjote” ir panašiai (visiems neįtiksi), tačiau džiaugiamės išėję už tų tradicinių/standartinių ribų, kur visi turi elgtis taip, kaip reikia, o ne taip, kaip nori. Tikiu, jog standartus laužysim dar ne kartą.
Kasdienybės Kodas 